Jau savaitė, kai mažoje La Palmos salelėje, kurios krantus skalauja Atlanto vandenynas, virš seniausio šioje vietovėje etnografinio žvejo namo suplevėsavo Lietuvos trispalvė.Čia jau trečiajį kartą vyksta “Šermukšnėlės” stovykla, kurią organizuojame kartu su Žolinčių akademija. Jau antrąjį stovyklavimo rytą trylika sportiškai, spalvingai apsirengusių ir nuotaikingai nusiteikusių moterų atkreipėme tiek vietinių, tiek salos svečių dėmesį ir patyrėme jų prielankumą- sveikinamės su šypsena, lyg seni pažįstami. Įveikti pirmieji kilometrai šiaurietišku ėjimu, medituota ant neįprasto akiai juodo smėlio ir įkaitusių lavos akmenų, pasitikta saulė, kiek vėlokai besiritanti iš už kalnyno ir, aišku, įveiktos audringos vandenyno bangos…Vakare uždegėme pirmąją Advento žvakę, linkėdamos susikaupimo, ramybės ir dvasinės atgaivos. Saloje dabar žiema…tačiau šermukšnietės per šią savaitę išgyvenome vasariškos nuotaikos ir sulėtėjusio laiko džiugesį: saulė, šiluma, egzotiškų ir dar nematytų, šviežiausių ir kvepiančių vaisių bei daržovių skanavimas, nuostabi žaluma, gėlės, kraterių ir kalnyno vėsa…argi viską susakysi! Kokia laimė, kad šitame rojaus kampelyje dar būsime visa savaitę! Jau ir antroji savaitė La Palmoje įpusėjo...įspūdzių susikaupė gausybė, Ir nors laikas čia pastebimai sulėtėjo, prie kompiuterio paprasčiausiai nesinori prisėsti. Reikia pasimėgauti visomis Dievo dovanomis šiame Dievo ir Gamtos sutvertame kampelyje. Vakar dieną praleidome tyloje...Daugeliui iš mūsų tai buvo dar nepatirtas, naujas išgyvenimas ir lūzis stovyklėlėje- tyloje ir vienumoje naujai sukambėjo vandenyno simfonija, išgirdome jūros paukščių giesmes, kitaip sušvito spalvos, radosi laiko sustoti, palinkti ir uosti žiedų aromatą. Kažkuri pakrantėje atrado savo akmenėlius mozaikai, dar kita pagaliau galėjo pasikalbėti su savimi, įsiklausyti į savo širdies kalbą. Nenupasakosi ir patirto įspūdžio, praleisto sustojus visoms prie molbertų. Gal nelaikėme teptukų rankose nuo mokyklos laikų, ar nuo tada, kai mokėme savo vaikus piešti...Mus globojusi menininkė senjora Carla stebėjosi mūsų išlietų akvarelių spalvų gama, nuotaikomis, energetika. Šiandien – žygis per kalnyną. Tik apie tris kilometrus. Tačiau įveikiant akmenuotą siaurą takelį su pakilimais ir stačiais nusileidimais, o dar sustojant ir apžiūrint kiekvieną retesnį augalėlį, žolelę, medį, uolos plyšį, laikas tirpte ištirpo. Akyse ir dabar nuostabi žaluma, kaktusai, milžiniški agavų žiedai, migdolų medžiai, jau subrandintas ir išbarstytas derlius. Pasisekė – liko ir mums! Čia pat akmenukais gliaudėme ir ragavome. O ar nepasilenksi ir nenusiskinsi švelnios pankolio šakelės, kuri čia pat, po tavo kojomis? Per šią savaitę akys jau įprato prie krašto spalvų kolorito, prisijaukinome juodą kaip smala smėlį, karštus lavos akmenis. Nugalėjome lūžtančios kranto bangos baimę ir sukrentame į vandenyną paplaukioti. Kaip paslaptį pasakysim, kad  kartais mūsų širdys ima plakti flamenko ritmu…:)